1991 m. kvietimu studijuoti Švedijoje pasinaudojusi Lada: maloniu kultūriniu skirtumu tapo tolerancija ir dėmesys kiekvienam

2021 metais Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje minėjo 30-ąsiais veiklos metines. Plėtodamas Šiaurės šalių ir Lietuvos bendradarbiavimą, dar ankstyvais 90-aisiais biuras paskelbė kvietimą paramai studijuojant vienoje iš Šiaurės šalių. Šia galimybe tuomet pasinaudojo architektūrą Vilniuje studijavusi Lada Markejevaitė, kuri studijų kryptimi pasirinko Švediją.

Kaip dabar Vilnius Tech Architektūros docente esanti Lada prisimena savo patirtį prieš tris dešimtmečius?

Netikėtas pasiūlymas

Ketvirtame architektūros kurse studijavusi Lada, kartu su kitais bendrakursiais išvyko į Taline vykusią Architektūros bienalę, kurioje tikėjosi pasisemti idėjų ir susipažinti su Baltijos šalių architektais. Tačiau vienose dirbtuvėse Lada susipažino su kitais aktyviais studentais iš Norvegijos, Danijos ir Švedijos.

„Vienas iš tų studentų, kuris dalyvavo tame workshop’e, uždavė, kaip man tada atrodė, keistą klausimą – ar nenorėtumėte nuvažiuoti kur nors pastudijuoti? Ir aš taip žiūriu į jį ir galvoju, ką reiškia kur nors nuvažiuoti? Į Švediją? Ten, kur Karlsonas gyvena? Kur šaligatvius šampūnais plauna? Niekas gi nevažiuodavo tuo metu į tas šalis, tai buvo kaip kažkoks sapnas”, – prisimena L. Markejevaitė.

Ilgai netrukus Lada suprato, jog 1991 metais pasitaikiusi galimybė išvykti studijuoti į Šiaurės Europą yra neeilinė, todėl iškart užpildė formas stipendijai gauti. Tuomet Vilniuje ką tik įsikūrusio Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje parama tapo vieninteliu būdu norint šią svajonę paversti tikrove.

„Išvykau tuo metu, kai vyko ir pučas (1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, red. past.), buvo labai keista situacija Lietuvoje. Buvau gavusi stipendiją pusei metų, paskui pavyko ją dar prasitęsti, tai praktiškai visus akademinius metus išbuvau ir toje pačioje mokykloje Stokholme parengiau savo diplominį darbą.

Aišku, kad tai man buvo stebuklas, buvau tokia pirmoji kregždė, o ten nuvykusi sutikau ir nemažai lietuvių. Tuo metu mes buvome tokia nedidelė bendruomenė, vieni su kitais bendraudavome, turėdavome renginius, kur susitikdavome su senaisiais pokariniais emigrantais. Iš tikrųjų, tai buvo toks ypatingas laikas”, – tikina Lada.

Lygiavertis bendravimas ir dėmesys kiekvienam

Labiausiai Ladą Švedijoje nustebinęs kultūrinis skirtumas buvo lygiateisiškumas.

„Teko perlipti per save, išmokti į dekaną kreiptis tu. Hierarchinis skirtumas, lyginant su mano mokykla, kurioje labai stipriai jautėme tą distanciją tarp mokinio ir mokytojo.Buvau tarybinės sistemos užspausta, nebuvau drąsi, gal net nežinojau, ko gali klausti. Aišku aš bandžiau, norėjau per porą mėnesių išmokti švedų kalbą. Būdavo, jog pusvalandį repetuodavau klausimą į kurį tikėjausi gauti didelį atsakymą, o gaudavau tik tokį iš kokių trijų žodžių ir suprasdavau, kad man jų neužtenka” , – teigia architektė.

Sovietmečiu augusiai merginai teko nemenkas iššūkis perprasti kitokius tarpusavio santykius ir vyraujančią toleranciją, kurios sulaukdavo ne tik iš kolegų, bet ir dėstytojų.  Ypatingai studentiškų darbų peržiūrų metu, Ladai buvo sunku suprasti kaip pavieniui studentui buvo skiriama tiek dėmesio. Jaunoji architektė nuolat stebėjosi kaip visa auditorija ir dėstytojai gali ramiai klausyti ilgai šnekančio žmogaus.

„Pas mus taip nebūdavo mano Alma mater Vilniuje. Ten tik prasižioji, pradedi kalbėti ir tave labai greitai nutraukia. O čia, aš net atvėpus lūpą, negaliu patikėti – visi klauso, dar kokį klausimą užduoda!”, – pasakoja Lada.

Tačiau dabar, prabėgus trims dešimtmečiams, ji džiaugiasi, jog lygindama save su dabartiniais savo studentais pastebi, kad pastarieji auga daug atviresni, paprastesni ir drąsesni.